Džeinė Bolein, Kalė, 1539 m. gruodis
Ji niekada jam neįtiks, vargšas vaikelis, neįtiks per visą gyvenimą, per tūkstantį metų. Neatsistebiu, kad ambasadoriai Henriko apie tai neįspėjo, kad galvojo tik apie sąjungą prieš Prancūziją ir Ispaniją, protestantišką sąjungą prieš katalikų karalius, nepagalvodami apie karaliaus skonį.
Ana Klevietė negali padaryti nieko, kad taptų tokia moteris, kokios jį traukia. Henrikas mėgsta sąmojingas, žavias, besišypsančias moteris su vyliumi. Netgi tyli ir paklusni Džeinė Seimur skleidė romią šilumą, žadančią kūniškus malonumus. O šita yra kaip vaikas, nerangi kaip vaikas, su nuoširdžiu vaiko žvilgsniu ir atvira, draugiška šypsena. Ji atrodo sutrikusi, kai jai kas nors nusilenkia, o kai pirmą kartą išvydo laivus uoste, kad kiek — būtų ėmusi ploti. Kai išvargsta — išbąla kaip suirzusi paauglė ir vos laikosi nepravirkusi. Kai susirūpina, jos nosis parausta kaip sušalusios valstietės. Jeigu nebūtų taip tragiška, būtų nepaprastai juokinga žiūrėti, kaip nerangi mergiotė stojasi į Anos Bolein batelius deimantiniais kulnais. Ką jie galvojo, kai įsivaizdavo, kad ji galės taip aukštai pakilti?
Bet tas Anos nerangumas yra raktas į jos širdį. Aš galiu tapti jos drauge, gera bičiule ir sąjungininke. Jai, vargšei mergaitei, reikės draugės, kuri išmano gyvenimą mūsų dvare. Galėsiu supažindinti ją su viskuo, ką reikia žinoti, išmokyti to, ką privalo mokėti. Kas geriau už mane, gyvenusią šlovingiausio ir liūdniausios lemties sulaukusio Anglijos dvaro širdyje, galėtų tai padaryti? Kas geriau už mane apsaugos karalienę, jeigu ne ta, kuri matė ankstesnės susinaikinimą? Pažadėjau būti šios naujos karalienės bičiulė ir įvykdysiu tą pažadą. Ji jauna, vos dvidešimt ketverių metų, bet suaugs. Naivi, bet gebanti mokytis. Ji nepatyrusi, tačiau gyvenimas tą trūkumą ištaisys. Galiu daug padėti šiai savitai merginai ir man bus vienas malonumas bei patogi galimybė tapti jos globėja ir vedle.